Feedback

FB1Gyvenime taip jau nutiko, kad laikas nuo laiko tenka sudalyvauti (pravesti) darbo pokalbius. Kartais atsirenkant žmones į savo komandą, o kartais į savo komandos narių komandas.

Šiam reikalui palengvinti net mini klausimyną turiu (ačiū direktoriui). Klausimynas iš sakyčiau standartinių situacijų, tipinių klausimų. Tačiau vedant pokalbį labai gerai tokį reikalą turėti prieš akis, kad koks svarbesnis klausimas netyčia nepasimirštų.

Vienas iš tokių klausimų yra “kaip jūs reaguojate į kritiką”.

FB2Per pastaruosius 2 metus turėjau ~20 pokalbių. Šitam tipiniam klausimui visada išgirstu tipinį atsakymą – “jei kritika yra pagrįsta, visada įsiklausau ir stengiuosi patobulėti. Jei kritika tik dėl kažkieno blogos nuotaikos – nekreipiu dėmesio”. Atsakymas kurį visuomet lengvai suvirškinu ir daugiau klausimų ta tema nebekyla. Tačiau kokia yra realybė?

Pradžiai nuo to, kas yra “pagrįsta” kritika. Dažnai išgirstu frazę “lets keep things simple”, kurią ir šioje vietoje taikau. Pagrįsta kritika mano supratimu turi būti grindžiama konkrečiais pavyzdžiais ir to pavyzdžio analize. Tačiau nežinau ar dėl lietuviško mentaliteto ar apskritai dėl tokios žmogiškos savybės tų pavyzdžių rinkimas yra suprantamas kaip skundimas?!

FB3Jei kažkas dirba ne taip, kaip turėtų būti (ne pagal procesą, susitarimus ar instrukcijas), tačiau pats to nepastebi, nesupranta, nejaučia, kaip tokiam žmogui padėti? Čia mano supratimu ir turi pasirodyti objektyvi, konstruktyvi kritika. Nagrinėjame pavyzdį, kas buvo ne taip daroma, kokia ideali situacija ir kaip to pasiekti.

Bet kodėl žmogus renkantis tokius pavyzdžius yra suprantamas kaip skundikas? O darbo pokalbyje pasakyta frazė “priimu pagrįsta kritiką” įsidarbinus tampa “mane skundžia”?